
Mintys apie Čiurlionį ir Lietuvą
Iš pasisakymo per Meninio ugdymo fakulteto klausytojų viešnagę M. K. Čiurlionio namuose, minint 2025-uosius – M. K. Čiurlionio metus, dalyvaujant Čiurlionio proanūkiui, pianistui, šių namų direktoriui Rokui Zubovui.
Vaikystėje, augdama Vilniuje slaviškame kieme, supratau, kad esu kitokia nei kiti kiemo vaikai. Esu lietuvė. O mes lietuviai turime į ką atsiremti. Mes turime Gedimino pilį, kuri buvo matyti iš mano vaikystės gatvės Gedimino prospekto, turime Čiurlionį. Mėgdavau, sėdėdama kambaryje ant grindų, dėlioti kuklių pokario reprodukcijų lakštus. Ir turime dr.Joną Basanavičių, apie kurį vaikystėje man pasakojo tėtė.
Tokie tai buvo trys „stulpai“, kuriais vaikystėje rėmėsi mano lietuviškumo supratimas.
Gyvenimo tėkmėje išsiplėtė sąvokos „Lietuva“, „lietuviai“. Bet ir dabar, sakant „aš esu lietuvė“, iškyla trys vaizdiniai: Gedimino pilis, M. K. Čiurlionis ir J .Basanavičius.
***
Mažai tautai būti išgirstai ir pažintai pasaulyje, kuriame dominuoja dydis – sunku. M. K. Čiurlionis, jo kūryba, dailė, muzika yra Lietuvos balsas pasauliui. Tai labai universalus ir stiprus balsas, suprantamas įvairių tautų ir rasių žmonėms. M. K. Čiurlionio kūrybos „visata“ yra nepaprastai bendražmogiška ir humaniška, bet kupina paslapčių, apimančių tiek žmonių vidines dvasines gelmes, tiek pasaulio begalybę, tiek žmogaus trapumą, tiek jo stiprybę. O tos dailininko paveikslų spalvos – tokios savos, kad norisi panirti į jas ir apsiausti savo gyvenimą.
***
M. K. Čiurlionio muzika, jo paveikslai – kaip tie mūsų miškai, išaugę iš lietuviškos žemės. Jeigu esi kur nors prie Anykščių ar Druskininkų, ar kito Lietuvos krašto miške – medžiai šlama Čiurlionį!
Arba keliauji pajūriu, kad ir kažkur nuo Palangos link Šventosios, žingsniuoji pamažu su pasėdėjimais ir įsiklausymais į jūros kalbą, vėjo dvelkimą, saulės žaismą – ir jūra tau ošia Čiurlionį!
Tada, atrodo, ištirpsti tame medžių šlamesy, jūros ošime, o gal Čiurlionio spalvose ar muzikos garsuose…
***
Lietuva turi labai romantišką legendą apie Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilę. Šiam siužetui rašomi eilėraščiai, muzika, jį vaidina teatruose ir, matomai, žino kiekvienas lietuvis.
Kartais pasvajoju, kad bėgant metams, dešimtmečiams, šimtmečiams…Lietuva gal seks legendą apie Sofiją ir Čiurlionį, jų istoriją, meilę ir juos išauginusią Lietuvą.
Audronė Girdzijauskienė, Meninio ugdymo fakulteto skaitovų grupės dalyvė