Prisiminimai

Senoji Tėvo obelis

1980-ieji metai
Senoji tėvo obelis
Dar vis gyvuoja, derlių veda,
Galingu stiebu, šakomis,
O obuoliai skaniau už medų.

Jei ją tėvelis pamatytų,
Tikiu, kad ašarą nubrauktų,
Kiekvieną žiedą išbučiuotų,
Vaikus į puotą pasišauktų.

O ji žaliuoja, žydi, dera…
Kiek metų? Kas gal atsakyti…
Rudenį vaisiais padabinta,
Pavasarį žiedais nulyta.
Senoji Tėvo obelis
2026 rugpiūtis 22 d.
Senoji tėvo obelis
Ne vieną vėją, audrą mačius,
Tarsi žmogus palūžo šiandien –
Nelygios jėgos, skaičius metų.

Skanūs ir gražūs obuoliai
Tavo šakas kasmet dabino.
Matyt, dėkodama tėveliui,
Kad tinkamai ją pasodino.

Nebepakako tau jėgų
Atremti vėjo stiprius gūsius,
Nulūžo pusė tau šakų,
Rodos, aplinka nuliūdo.

Kiek metų dangų tu rėmei,
Gaila, kad metrikų nebuvo.
Lietuvos žemėje bujojai,
Manau, kad apie šimtą buvo.

O kiek gražių, tvirtų šakų,
Sakytum, nuotraukoms sukurtos,
Nepaprastai gražus vainikas,
O žaluma – tai laumių burtai.

Kai krisdama sudejavai
Lyg tariant paskutinį žodį,
Puselė liko, bet, deja,
Ar bus jėgų toliau žaliuoti?

Ir nukritai tu išdidžiai,
Nepažeidei nieko aplinkui.
Tarsi sakydama visiems:
Ir žūdama esu didinga.

Po valandos tavo žūties
Nuščiuvo vėjas, gamta rimo,
Bet nepasakė ji „atleisk”,
Savo kaltės nepripažino.

Ar sužaliuos likus šaka
Naujam pavasariui atėjus,
Ar dar šlamės tavo lapeliai,
Ar sužydės nors vienas žiedas?

Kaip žmogui aš tariu tau ačiū
Net ranką ant širdies padėjus.
Kiek suteikei naudos ir grožio,
Bet nugalėjo piktas vėjas.

Bronislava Nainienė, Literatūros fakulteto klausytoja

Mieli prisiminimai…

Bręsta vyšnios sode,
Rymo beržas prie tako.
– Palikai tu mane,–
Senas uosis man sako.

– Juk galėjai sugrįžt
Dar tada, kai žadėjai…
– Ar tikrai tu manęs
Visiškai nemylėjai?

– Kaip man buvo sunku –-
Girgžda šulinio svirtis…
– Palikai nelaiku…
Liūdi kelmas nuvirtęs…

Stoviu aš prie tvoros
Ir galvoju sau tyliai:
– Nežinos niekados,
Kaip visus aš juos myliu…

Myliu šituos kelius,
Myliu beržą ir uosį,
Myliu klonius žalius
Ir paukščius ten, miškuose.

Myliu saulę danguj,
Myliu seną sodybą.
Viskas čia taip brangu…
Kvepia sodžiaus gėrybėm…

Palikau aš seniai
Savo gimtąjį kaimą,
Išvykau iš tenai,
Mat, ieškojau vis laimės…

Kur bevestų kelelis,
Krentant lapams ar žydint alyvoms.
Širdžiai mielas vaizdelis
Manyje visad gyvas!

Genovaitė Grušienė, Literatūros fakulteto klausytoja

Dalinkimės viskuo

Aš vaikštau šioj žemėj,
Važiuoju, skrendu,
Ir glostau dangaus debesėlį,
Žibutę bučiuoju, žydras jos akis,
Eglutės spygliuotą šakelę.

Taip noris priglust
Prie saulutės kaitrios,
Apglėbti žvaigždyną beribį,
Paglostyti skruostus mėnulio švelnius,
Ir vėlei sugrįžt į gimtinę.

***
Juk viskas čia mūsų,
Miškeliai, laukai,
Ir sodai, ir Baltijos toliai.
Nereikia mums sienų, tvorų ir ribų –
Visi esam seserys, broliai.

Suglauskim šiandieną
Be pykčio pečius,
Dalinkimės saule ir vėju,
Dalinkimės viskuo, ką duoda dangus, –
Užtenka visiems iki vieno…

Nuo dangaus priklauso
Kai ryte pabudus pažvelgiu pro langą,
Besišypsant dangų žydrą pamatau,
Spindulys saulėtas per pušyną brenda
Ir paukštelių choras suskamba džiugiau.

Norisi gyventi, norisi mylėti,
Apkabinti žmones, gėlę ir medžius,
Susirinkus džiaugsmą juo pasidalinti,
Ir matyt laimingus, besišypsančius…

Betgi pasitaiko – debesys lyg švinas
Dengia visą dangų pilkuma sunkia…
Uždarau liūdnumui aklinai langinę –
Širdin neįleidžiu aš jo nė už ką…

Nenorom sutiksit – nuo dangaus priklauso,
Ar gyventi gera, linksma ir saugu…
Vis dažniau krūtinėj laisvę, džiaugsmą jauskim
Ir į dangų siųskim padėkos žodžius.

Elena Jucienė, Literatūros fakulteto klausytoja