Vėlinių liepsnelės

***

Su meilės, pagarbos

Neišsakytais žodžiais

Vėlinamės…

Virpa vėjuje

Žvakių liepsnelės.

Vėlinės

Mamai

Ten, po žeme

Tik Tavo juoda suknia,

O Tu virš debesies

Ant mėnulio ragelio supies

Vėl jauna ir laiminga.

Bet ir iš Anapus

Tavo meilės galia

Mane pasiekia.

Dalia Judita Vabalienė

***

Tėvo kapas

Krenta klevo lapas

Rudeniui atėjus

Dengia tėvo kapą

Tarsi sūnaitėlis.

Toli nuo tėvynės

Nepasieks sūnelis

Ant tėvelio kapo

Tik klevo lapelis

Tėveliui toks mielas

Sūnaus pasodintas

Kapą puoš iš lapų

Vainikas nupintas.

Bronislava Nainienė

***

Su meilės, pagarbos

Neišsakytais žodžiais

Vėlinamės…

Virpa vėjuje

Žvakių liepsnelės.

Vėlinės

Mamai

Ten, po žeme

Tik Tavo juoda suknia,

O Tu virš debesies

Ant mėnulio ragelio supies

Vėl jauna ir laiminga.

Bet ir iš Anapus

Tavo meilės galia

Mane pasiekia.

Dalia Judita Vabalienė

***

Artimiesiems amžinybėj

Mano mielieji, mano brangieji-

Vartau albumo senus lapus…

Kitam pasauly – seniai išėję,

O, rodos vakar, buvau svečiuos…

Mano tėveliai, brangi sesute,

Mieli seneliai, vyrai, teta,

Artimi dėdės ir pusbroliukai,

Pusseserėlės – dukrelė greta…

Jūsų kapeliai plačiai pasklidę-

Nebesuspėsiu visų lankyt…

Leiskit, mielieji, jus prisiminti

Trumpoj maldelėj – Dievo aky…

Degsiu žvakelę vėlinių naktį

Mirusių miesto bendroj maldoj,-

Lai jūsų sielos ramybę randa

Dangaus aukštybėj – Dievo valdoj…

Elena Juciene

***

Gyvenimo styga pavargo ir nutrūko.

Nušvito amžinybės saulė akyse,

Suspindo džiaugsmo ašara jose –

Kai pakilau virš kasdienybės ūko.

Tokios šviesos aš laukiau ir tikėjaus,

Tarsi palaimos maldoje, tačiau

Keliaudamas šioj žemėj neregėjau,

Kokią palikdamas ją šiandien pamačiau.

Tegul gyvenimo šviesa lyg kūdikėlio juokas

Kiekvieno jūsų širdis užburia. O aš ramus einu

Į savo naują būtį, į savo šviesą ne vienas –

Šalia aš jus palydinčius, aš jus visus regiu.

Jonas Ambrukaitis

***

Žvaigždės nemato savo veido,

gyvena aklinoj tamsoj,

turbūt jos turi žvaigždžių kalbą

ir skleidžia muziką šviesos bangom.

Aukštai, kur kada nors nubusim, –

skambiausi mocartai ir bachai

atsiųs mums dieviškąją muziką.

Žemėj ji virpa liepsnoj žvakių.

Er Minija

***

Byra auksas po kojom

O į širdį beldžias ruduo.

Šypsos mėnuo į žvaigždę parimęs –

Nebijokim sidabro ūkų.

Geltonas takas veda amžinybėn.

Nuo medžių byra laimės dienos –

po kojom čeža skausmo naktys.

Mus laimina dangus

ištiesęs tavo ranką.

Vida Lisauskienė

Asociatyvi pixabay.com nuotrauka