Nuščiuvusioje kambario erdvėje, saugiai gaubiamoje rytinės miglos, tarsi savaime išsiprašiusi, suskambo Čopros meditacija. Melodingas balsas, nusklęsdamas gėlių lapeliais švelniai sklaidėsi, minkštai slėpdamasis ne tik jaukiose kertelėse, bet nejučia įsiskverbdamas ir į širdį: „Stebuklai vyksta kasdieniame mūsų gyvenime. Jei tik skirsime …
Pradėsiu netradiciškai – nuo knygos viršelio: švelniai alyviniame fone dailininko E. Jurėno, autorės vyro, pieštas medis skendi tarsi rūke ar snieguose. Gal tai šakotas prisiminimų medis, kurį matome pro pravertų langinių plyšį? Kitoje viršelio pusėje – knygos autorės su taure …
Palengvėja, kai suvoki, jog ir senatvė turi šviesųjį veidą. Nebijai būti savimi, priimi save tokį, koks esi, supranti, jog žmogaus savitumas – prigimtinė vertybė, sielos esmė, todėl ieškai kelio, kaip išreikšti save. Nors negalvojau apie savo eilių knygą, bet netikėtai …
*** Spalio 9 ir 10 dienomis Literatūros fakulteto seniūnė Kristina Sadauskienė pakvietė savo kolegas literatus į Vilniaus senąjį teatrą žiūrėti režisieriaus Jono Vaitkaus dramos spektaklį pagal prancūzų dramaturgo Floriano Zellerio pjesę „Tėtis“, kurioje pagrindinio herojaus – tėvo Andrė – vaidmenį …
Teko girdėti, su kokiu jaunatvišku širdies virpuliuku autorė laukė šios knygos ir kaip greitai, tik ką atvežtą iš spaustuvės, ji ėmėsi dalinti ją savo bičiuliams taip, kaip daugybę metų ji dalino save mokslui, namų židinio puoselėjimui, darbui, vaikams. Ilgai brandintas …