Gruodžio mėnesį Literatūros fakultete snigo skambiomis eilėmis ir nuostabia proza. Pirmus metus fakultetą lankanti Elena Bunikienė pristatė savo eilėraščių knygą „Mes – tirpstančios snaigės‘‘. Tai nuostabus skambančių žodžių vėrinys! Buvusi fakulteto lankytoja Nijolė Riaubaitė mums padovanojo šiemet išleistą savo …
Slenka gruodis iš lėto Tarsi debesys – pilkas, Nei saulutės, nei sniego, Naktys juodos ir ilgos. Nors ir puošiasi miestas, Žybsi gatvės lemputėm, Ir eglutė jau šviečia – Prie jos kviečia pabūti, O širdy kažko tuščia Ir nedžiugina …
Nuščiuvusioje kambario erdvėje, saugiai gaubiamoje rytinės miglos, tarsi savaime išsiprašiusi, suskambo Čopros meditacija. Melodingas balsas, nusklęsdamas gėlių lapeliais švelniai sklaidėsi, minkštai slėpdamasis ne tik jaukiose kertelėse, bet nejučia įsiskverbdamas ir į širdį: „Stebuklai vyksta kasdieniame mūsų gyvenime. Jei tik skirsime …
Pradėsiu netradiciškai – nuo knygos viršelio: švelniai alyviniame fone dailininko E. Jurėno, autorės vyro, pieštas medis skendi tarsi rūke ar snieguose. Gal tai šakotas prisiminimų medis, kurį matome pro pravertų langinių plyšį? Kitoje viršelio pusėje – knygos autorės su taure …
Palengvėja, kai suvoki, jog ir senatvė turi šviesųjį veidą. Nebijai būti savimi, priimi save tokį, koks esi, supranti, jog žmogaus savitumas – prigimtinė vertybė, sielos esmė, todėl ieškai kelio, kaip išreikšti save. Nors negalvojau apie savo eilių knygą, bet netikėtai …